„Taika yra pats Kristus“ (Popieþiaus Benedikto XVI 2006 m. Velykø þinia „Urbi et Orbi“)
 
 Brangûs Broliai ir Seserys!

Christus resurrexit! – Kristus prisikëlë!

Didþioji ðios nakties vigilija leido mums ið naujo iðgyventi lemiamà ir nuolat aktualø prisikëlimo ávyká, pagrindiná krikðèioniðkojo tikëjimo slëpiná. Baþnyèiose uþdegtos nesuskaièiuojamos Velykø þvakës, simbolizuojanèios Kristaus ðviesà, kuri apðvietë ir tebeapðvieèia þmonijà, visiems laikams nugalëdama nuodëmës ir blogio tamsà. Ir ðiandien galingai suskamba þodþiai, pribloðkiantys moteris, pirmà dienà po ðabo atëjusias prie kapo, kuriame skubiai buvo palaidotas nuo kryþiaus nuimtas Jëzaus kûnas. Nuliûdusios ir nepaguodþiamos dël savo Mokytojo netekties, jos rado didelá akmená, nuritintà nuo kapo angos, ir, áëjusios á kapo rûsá, pamatë, kad kûno ten nebëra. Joms tokioms sutrikusioms bei suglumusioms stovint, prie jø netikëtai prisiartino du vyrai spindinèiais drabuþiais ir tarë: „Kam ieðkote gyvojo tarp mirusiøjø? Nëra jo èia, jis prisikëlë“ (Lk 24, 5–6). „Non est hic, sed resurrexit“ (Lk 24, 6). Nuo to ryto ðie þodþiai be paliovos skamba visatoje kaip dþiaugsmo skelbimas, nepakitæs per amþius ir kartu kupinas begaliniø bei vis naujø atgarsiø.

„Nëra jo èia, jis prisikëlë“. Dangiðkieji pasiuntiniai ið pradþiø praneða, kad Jëzaus „èia nëra“: Dievo Sûnaus nebëra kape, nes jis negalëjo likti mirties grobis (plg. Apd 2, 24), o kapas negalëjo sulaikyti „Gyvojo“ (plg. Apr 1, 18), kuris pats yra gyvybës ðaltinis. Kaip Jona þuvies pilve, taip ir nukryþiuotas Jëzus per ðabà iðbuvo þemës ðirdyje (plg. Mt 12, 40). Tas ðabas, pasak evangelisto Jono, ið tikrøjø buvo „didelës ðventës diena“ (19, 31), iðkilmingiausia istorijos diena, nes tà dienà „ðabo Vieðpats“ (Mt 12, 8) atbaigë savo kuriamàjá darbà (plg. Pr 2, 1–4a), iðkeldamas þmogø ir visà kosmosà á Dievo vaikø garbës laisvæ (plg. Rom 8, 21). Atlikus ðá nepaprastà darbà, negyvas kûnas buvo paliestas Dievo gyvojo dvelksmo ir, sugriovæs kapo uþtvarà, ðlovingai prisikëlë. Todël angelai skelbia: „Nëra jo èia“, jis nebegali bûti kape. Þmoniø þemëje jis keliavo ir savo kelionæ, kaip ir visi, uþbaigë kape, taèiau mirtá nugalëjo ir visiðkai naujaip, grynos meilës aktu, atvërë, atlapojo þemæ Dangui.

Krikðto, kuriuo esame á já „átraukiami“, dëka jo prisikëlimas tampa mûsø prisikëlimu. Tà iðpranaðavo pranaðas Ezechielis: „Atversiu jûsø kapus ir prikelsiu jus ið kapø, mano tauta, ir parvesiu jus á Izraelio þemæ“ (Ez 37, 12). Šie pranaðiðki þodþiai nepakartojamà vertæ ágyja Velykø dienà, nes ðiandien iðsipildo Kûrëjo paþadas; ðiandien, ðiais nerimo bei netikrumo paþenklintais mûsø laikais, ið naujo iðgyvename prisikëlimo, pakeitusio mûsø gyvenimo veidà, pakeitusio þmonijos istorijà, ávyká. Ið prisikëlusio Kristaus vilties laukia – kartais ir nesàmoningai – visi, vis dar supanèioti kanèios ir mirties grandiniø.

Afrikoje Prisikëlusiojo Dvasia teatneða palengvëjimo bei saugumo Darfuro gyventojams, gyvenantiems nebepakenèiamomis humanitarinëmis sàlygomis; Didþiøjø eþerø regiono, kur daug þaizdø dar neuþgijusios, þmonëms ir ávairioms Afrikos tautoms, trokðtanèioms susitaikymo, teisingumo ir plëtros. Tragiðkà smurtà Irake, ir toliau negailestingai reikalaujantá aukø, tenugali pagaliau taika. Nuoðirdþiai taikos linkiu ir ásitraukusiems á konfliktà Šventojoje Þemëje, kviesdamas visus kantriam ir iðtvermingam dialogui, kuris paðalintø ið kelio senas ir naujas kliûtis. Tarptautinë bendrija, ið naujo patvirtinanti Izraelio teisæ gyventi taikoje, tepadeda palestinieèiø tautai áveikti sudëtingas gyvenimo sàlygas bei statydinti savo ateitá artinantis prie tikros valstybës ásteigimo. Lotynø Amerikos ðalyse Prisikëlusiojo Dvasia ið naujo teatgaivina pastangas pagerinti milijonø þmoniø gyvenimo sàlygas, paðalinti pasibjaurëtinà þmoniø grobimo rykðtæ, sustiprinti demokratijos institucijas santarvës ir veiklaus solidarumo dvasia. Dël tarptautiniø kriziø, susijusiø su branduoline jëga, tai rimtomis bei nuoðirdþiomis derybomis tebûna pasiektas visø atþvilgiu garbingas sprendimas, ir testiprëja tautø bei tarptautiniø organizacijø atsakingøjø noras ágyvendinti etnosø, kultûrø ir religijø taikø sugyvenimà, atitolinantá terorizmo grësmæ.

Prisikëlæs Vieðpats teleidþia visur pajusti savo gyvybës, taikos ir laisvës jëgà. Visiems skirti ðiandieniai þodþiai, kuriais Velykø rytà angelas nuramino iðsigandusias moterø ðirdis: „Jûs nebijokite! ... Jo èia nebëra, jis prisikëlë“ (Mt 28, 5–6). Jëzus prisikëlë ir dovanoja mums taikà; jis pats yra taika. Todël Baþnyèia pabrëþtinai kartoja: „Kristus prisikëlë – Christós anésti“. Tenebijo treèiojo tûkstantmeèio þmonës atverti jam ðirdá. Jo Evangelija su kaupu numaldo taikos bei laimës troðkimà, gyvà kiekvieno þmogaus ðirdyje. Kristus gyvas ir eina su mumis. Koks neiðmatuojamas meilës slëpinys! Christus resurrexit, quia Deus caritas est! Alleluia!

„Baþnyèios þinios“
katalikai.lt

  
 
   
Apie naujienø grupes 
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006-2020 Katalikø interneto tarnyba, info@kit.lt